Post by Stereo Love;* on May 21, 2009 5:37:18 GMT -5
Aš žurnalistė Keistė Rinolds iš žurnalo ,,Tikra". Sužinojau neblogą istoriją apie Džekę Nikolns kuri mirė nuo narkotikų perdozavimo. Man viską papasakos jos draugas Rikas.
Šeštadienio rytas. Keistė paskambino Rikui ir susitarė kur ir kada susitikti. Jie susitiko centriniame Manheteno parke. Šiek tiek pakalbėją nuėjo į kavinę gerti kavos ir viską pakalbėti apie Džekę.
- Na Rikai. Kas buvo su Džeke.. Papasakok man. Jai tai bus itin baisi istorija, aš jos neviešinsiu.
- Gerai. - jis viską ir pradėjo. Džekei vos keturiolika ji jau mirusi.. Man iš tiesų yra skaudu apie ją pasakoti. Aš ją mylėjau ir dar dabar labai myliu. Bet.. Jos nebėra. Mergina visada buvo tvarkinga ir pavyzdinga. Ji buvo nuoširdi ir padedanti, bet tik iki 13 metų... Nuo 13 metų viskas pasikeitė jos gyvenime. Atsirado kiti vaikinai iš penkioliktojo rajono, o tame rajone gyvena visi kurie mėgsta šėlti su alkoholio, tvirkinti nepilnametes ir visą kitą. Aš nežinau, kaip Džekė užkliuvo už tų vaikinų. Juk jai tikrai nebūtų šoviusi mintis prasidėti su penkioliktuoju rajonu. Nemanau. Ji ne tokia. Vieną dieną ir sužinojau, kaip viskas prasidėjo. Mergina susitaikė su savo didžiausia prieše Kamela. Kamela ir rūkė ir gėrė, priešingai negu Džekė. Jos pradėjo kartu vaikščioti. Bendrauti ir panašiai. Ex.. Visai jau ji buvo mane pamiršusi. Parašydavo sms'ą kai neturėdavo ką veikti.. Arba tiesiog norėjo panervuoti mane, kad ji yra penkioliktame rajone. Kamelos vaikinas gyveno ten pat kur ir tie visi kiti alkoholikai, narkomanai. Štai po kelių savaičių man paskambino Džekė prieš tai neskambinusi tas kelias savaites.
- Klausau, tavęs, Džeke..
- Rikai, padėk. Prašau. Pasakyk savo tėvams, kad aš pas tave nakvočiau. Prašau. Aš nakvosiu pas Kamelą, tik padėk man..
Pagalvojau.. Jai reikia mano pagalbos, bet aš jai nepadėsiu juk žinau, kad jos bėgs į penkioliktą rajoną.
- Atsiprašau, Džeke.. Nieko nebus. - atsakiau jai ir padėjau telefono ragelį.
Nežinau ji tikriausiai išsiprašė savo tėvų, kad leistų ją.. Tikriausiai išleido, pas Kamelą. Nuo to skambučio ji man neberašydavo.. Ir neskambindavo.. Mūsų ryšys nutrūko. Žinau ji jauna gal jai ir atsibodau, vis dėl to man 16 metų.. Bet.. Sužinojau vieną dalyką, kad ji pradėjo vartoti narkotikus. Aš buvau apakęs. Nustebau. Juk Džekė.. Tokia miela ir taip galetų.. Stebėjausi. Vieną vakarą eidamas namo susitikau Džekę. Ji ėjo viena ir buvo kažkokia apsvaigusi. Aš ją susistabdžiau ir ji krito tiesiai man ant rankų. Nesupratau, kas jai buvo. Iškviečiau greitąją ir išvežė ją. Sėdėjau laukiamąjąme ir laukiau daktaro žinių. Juk ji mano geriausia draugė. Atėjo daktaras ir ištarė šiuos žodžius:
- Džekė Nikolns.. Mirė.. Perdozavimas ekstazy narkotikų...
Žinoma ją palaidojo. Po to laiko aš nei Kamelos nematau einančios, net mokykloje.. Tikriausiai suprato, kad padarė negerai...
Tuo viskas ir baigėsi.. - pabaigė pasakoti Rikas.
- Baisu.. Juk jai tik 14metų te buvo.. - pasakė Keistė. - Nemanau, kad dėsiu šią istoriją į žurnalą. Tai per baisu. Juk merginai vos 14 metų.. Ka pagalvos kiti? - pridūrė ji.
- Na taip žinau.. - atsakė Rikas.
- Ačiū, Tau, Rikai. Nes jau būčiau prirašiusi įvairių nesamonių, nežinodama tiesos. Ačiū, tikrai labai padėjai. Na, o aš jau turiu bėgti. Iki sėkmės tau. - pasakė žurnalistė ir apsirengė paltą.
- Iki. - pasakė vaikinas ir pasiliko sėdėti kavinėje.
Šeštadienio rytas. Keistė paskambino Rikui ir susitarė kur ir kada susitikti. Jie susitiko centriniame Manheteno parke. Šiek tiek pakalbėją nuėjo į kavinę gerti kavos ir viską pakalbėti apie Džekę.
- Na Rikai. Kas buvo su Džeke.. Papasakok man. Jai tai bus itin baisi istorija, aš jos neviešinsiu.
- Gerai. - jis viską ir pradėjo. Džekei vos keturiolika ji jau mirusi.. Man iš tiesų yra skaudu apie ją pasakoti. Aš ją mylėjau ir dar dabar labai myliu. Bet.. Jos nebėra. Mergina visada buvo tvarkinga ir pavyzdinga. Ji buvo nuoširdi ir padedanti, bet tik iki 13 metų... Nuo 13 metų viskas pasikeitė jos gyvenime. Atsirado kiti vaikinai iš penkioliktojo rajono, o tame rajone gyvena visi kurie mėgsta šėlti su alkoholio, tvirkinti nepilnametes ir visą kitą. Aš nežinau, kaip Džekė užkliuvo už tų vaikinų. Juk jai tikrai nebūtų šoviusi mintis prasidėti su penkioliktuoju rajonu. Nemanau. Ji ne tokia. Vieną dieną ir sužinojau, kaip viskas prasidėjo. Mergina susitaikė su savo didžiausia prieše Kamela. Kamela ir rūkė ir gėrė, priešingai negu Džekė. Jos pradėjo kartu vaikščioti. Bendrauti ir panašiai. Ex.. Visai jau ji buvo mane pamiršusi. Parašydavo sms'ą kai neturėdavo ką veikti.. Arba tiesiog norėjo panervuoti mane, kad ji yra penkioliktame rajone. Kamelos vaikinas gyveno ten pat kur ir tie visi kiti alkoholikai, narkomanai. Štai po kelių savaičių man paskambino Džekė prieš tai neskambinusi tas kelias savaites.
- Klausau, tavęs, Džeke..
- Rikai, padėk. Prašau. Pasakyk savo tėvams, kad aš pas tave nakvočiau. Prašau. Aš nakvosiu pas Kamelą, tik padėk man..
Pagalvojau.. Jai reikia mano pagalbos, bet aš jai nepadėsiu juk žinau, kad jos bėgs į penkioliktą rajoną.
- Atsiprašau, Džeke.. Nieko nebus. - atsakiau jai ir padėjau telefono ragelį.
Nežinau ji tikriausiai išsiprašė savo tėvų, kad leistų ją.. Tikriausiai išleido, pas Kamelą. Nuo to skambučio ji man neberašydavo.. Ir neskambindavo.. Mūsų ryšys nutrūko. Žinau ji jauna gal jai ir atsibodau, vis dėl to man 16 metų.. Bet.. Sužinojau vieną dalyką, kad ji pradėjo vartoti narkotikus. Aš buvau apakęs. Nustebau. Juk Džekė.. Tokia miela ir taip galetų.. Stebėjausi. Vieną vakarą eidamas namo susitikau Džekę. Ji ėjo viena ir buvo kažkokia apsvaigusi. Aš ją susistabdžiau ir ji krito tiesiai man ant rankų. Nesupratau, kas jai buvo. Iškviečiau greitąją ir išvežė ją. Sėdėjau laukiamąjąme ir laukiau daktaro žinių. Juk ji mano geriausia draugė. Atėjo daktaras ir ištarė šiuos žodžius:
- Džekė Nikolns.. Mirė.. Perdozavimas ekstazy narkotikų...
Žinoma ją palaidojo. Po to laiko aš nei Kamelos nematau einančios, net mokykloje.. Tikriausiai suprato, kad padarė negerai...
Tuo viskas ir baigėsi.. - pabaigė pasakoti Rikas.
- Baisu.. Juk jai tik 14metų te buvo.. - pasakė Keistė. - Nemanau, kad dėsiu šią istoriją į žurnalą. Tai per baisu. Juk merginai vos 14 metų.. Ka pagalvos kiti? - pridūrė ji.
- Na taip žinau.. - atsakė Rikas.
- Ačiū, Tau, Rikai. Nes jau būčiau prirašiusi įvairių nesamonių, nežinodama tiesos. Ačiū, tikrai labai padėjai. Na, o aš jau turiu bėgti. Iki sėkmės tau. - pasakė žurnalistė ir apsirengė paltą.
- Iki. - pasakė vaikinas ir pasiliko sėdėti kavinėje.
