Post by Stereo Love;* on May 25, 2009 10:58:36 GMT -5
Tie bučiniai baigėsi draugyste. Vaikinas ir mergina pasitikėjo vienas kitu daug labiau negu savo artimaisiais. Bet štai vienas įvykis pakeitęs Chemės ir Endžio gyvenimą visam laikui.
Jie išdraugavo keturis metus. Kurie buvo nuostabiausi jų abiejų gyvenime. Bet štai. Viskas pasikeitė žiemą.
Buvo slidus kelias. Chemė su savo mama ir tėčiu važiavo namo. Mergina laukė nesulaukė kada pamatys savo vaikiną. Ji tik prašė tėčio, kad važiuotų kuo greičiau, jis.. Klausė savo dukros. Suprato kas yra ta meilė. Jis paspaudė pėdalą. Greičio rodyklė rodė 120. Staiga ant kelio iššoko elnias. Mašina buvo staigiai sustapdyta, bet.. Ji rėžėsi į griovį.. Tik Chemė liko gyva.
Štai ir laidotuvės. Viskas įvyko taip nelauktai. Mergina verkė žinoma Endis ją užjautė viskuo kuo tik galėjo.. Bet niekas nepadėjo. Ypač giminaičių priekaištai ją dar labiau veikė.. Staiga prie jos priėjo senelė:
- Eikš, mieloji, pasikalbėsim.. Matau, kad tau negerai.
- Aha... - ji atsistojo ir įsikabinusi į senelę nuėjo.
- Cheme, papasakok, kaip viskas buvo.. Juk tai tik tu žinai.. - tarė jai senelė.
- Jūs pagalvosite, kad aš likau kalta.. Bet man nesvarbu, papasakosiu. Mes papraščiausiai važiavome ir aš labai norėjau pamatyti Endį.. Paprašiau tėčio, kad važiuotų greičiau.. Bet negalvojau, kad kelias bus labai slidus.. Kelyje pasimaišė elnias ir.... - pradėjo verkti mergina..
- Tu nekalta mieloji. Meilė yra meilė.. Eik pas savo berniuką.. Jis tave tikrai nuramins. - su nerimu kalbėjo senelė.
Po kelių valandų visi ėjo į kapines.. Chemė su Endžiu ėjo priekį už kunigo. Mergina laikėsi įsikabinusi į savo vaikiną ir be proto verkė, bei kartojo - aš dėl visko kalta - .. Na gal ji ir buvo kalta, bet ji norėjo pas mylimą žmogų.. Praėjo keli mėnesiai. Iš Chemės atėmė visą jos tėvų turtą. O kitą dieną atvyko jos seneliai ir senelė pradėjo jai kaišioti, kad ji kalta dėl tėvų mirties ir kad dvidešimtmetei jokios meilės dar negali būti. Visi nusisuko nuo jos..
---
Tęsinys..
Po kelerių dienų suskambo Chemės telefonas:
- Alio. - tarė ji..
- Labas mano mylimoji.. - juokdamasis pratarė jis..
- Ką čia juokingo matai? - rimtu ir kiek piktu balsu pasakė ji..
- Kaip tu nesupratai, kad aš turiu kitą? Kaip tu to nesuvokei? - juokėsi vaikinas.
- Baik juokauti, Endi.. - persigandusiu balsu kalbėjo ji..
- Aš nejuokauju. Šelė. Ji .. Su ja aš tave išdavinėju. Su tavo geriausia drauge. - šaipėsi jis..
- Nebeskaudink manęs man ir taip skaudu! Eik n... - pasiuntė jį Chemė ir padėjo ragelį..
Krito ant žemės ir pradėjo verkti. - Už ką man Dieve taip? Už ką?? - pakraupusiu veidu ji žiūrėjo į viršų ir rėkė. Ji rėkė nesavu balsu.. Juk ją paliko mylimas žmogus, o kaip gali būti kitaip? Skausmas.. Nežmoniškas skausmas pervėrė jos širdį... Ji neturėjo kur kreiptis. Giminaičiai galvojo, kad per ją mirė jos tėvai, bet Chemė vistiek surinko savo krikštų mamos numerį..
- Bridžita Krem klauso.
- T-t-t-eta... - verkdama pasakė ji..
- Kas yra, Chem? - išsigandusi paklausė ji.
- Ar tu irgi galvoji, kad per mane tėvai mirė? - vos pratardama paklausė ji.
- Ne.. Cheme, negalvok apie tai. Tai buvo atsitiktinai. Juk iššoko ant kelio elnias.. Jūs nieko negalėjote padaryti.. Nesinervuok mergyt, kas yra?
- Endis... Jis mane išdavė su Šele.. Mano geriausia drauge.. Net negalvojau, kad taip.. Kad taip galėjo būti.. - pašnipždomis pasakė mergina..
- Aš tau atsiunčiu taxi. Susidėk ką turi ir tave taxi nuveš į mano namus. Ten tu dabar ir gyvensi..
- Ačiū tau Teta.. Einu dėtis daigtu ir ruoštis. - tarė ji ir padėjo telefono ragelį.
Chemė, nuėjo į vonią. Nusprausė veidą, kad nesimatytų ašarų ir raudonų jos akių. Karštas vanduo kažkiek jas atslūgino. Susidėjo savo visus daigtus ir išvažiavo su taxi pas tetą. Atvykusi pas tetą pasijautė kaip namie. Namai sutvarkyti ir gražūs. Visur blizga. Chemė pasidėjo daigtus ir atsisėdo ant sofos, įsijungė tv. Po valandos atsivėrė durys ir pasigirdo balsas:
- Cheme, tu jau čia?
- Taip čia aš, teta.
- Ateik, Chem. Apsikabinkim. Aš atsiprašau, kad tave per tavo tėvų laidotives užsipuoliau.
- Gerai, teta, atleidžiu.. - mergina apsikabino savo krikštamotę. Vėliau jos atsisėdo ir pradėjo apie viską kalbėti. Žinoma Chemė liko gyventi pas tetą. Po kelerių metų susirado sau skirtą vaikiną, su juo išdraugavo penkerius metus, susituokė ir gyveno kartu. Mergina parašė paskutinį lapą savo dienoraštyje po kurio mirė, nes jau buvo gan sena. Štai ir jos žodžiai:
Ačiū, tau Dieve, kad suteikei man drąsos paskambinti krikštų mamai, kad suteikei man stiprybės atsigauti po sunkių išgyvenimų, ačiū, kad padėjai man suprasti gyvenimo prasmę. Labai viliuosi, kad ir kiekvienas žmogus supras savo gyvenimo prasmę. Ačiū, Tau. Chemė Štreil.
CHEMĖS KŪRINIO PABAIGA. Kritikuokit, vertinkit kūrinį balais ir pagirkite. Ačiū Jums kad skaitėte. Tikiuosi jums patiko. ;}
Jie išdraugavo keturis metus. Kurie buvo nuostabiausi jų abiejų gyvenime. Bet štai. Viskas pasikeitė žiemą.
Buvo slidus kelias. Chemė su savo mama ir tėčiu važiavo namo. Mergina laukė nesulaukė kada pamatys savo vaikiną. Ji tik prašė tėčio, kad važiuotų kuo greičiau, jis.. Klausė savo dukros. Suprato kas yra ta meilė. Jis paspaudė pėdalą. Greičio rodyklė rodė 120. Staiga ant kelio iššoko elnias. Mašina buvo staigiai sustapdyta, bet.. Ji rėžėsi į griovį.. Tik Chemė liko gyva.
Štai ir laidotuvės. Viskas įvyko taip nelauktai. Mergina verkė žinoma Endis ją užjautė viskuo kuo tik galėjo.. Bet niekas nepadėjo. Ypač giminaičių priekaištai ją dar labiau veikė.. Staiga prie jos priėjo senelė:
- Eikš, mieloji, pasikalbėsim.. Matau, kad tau negerai.
- Aha... - ji atsistojo ir įsikabinusi į senelę nuėjo.
- Cheme, papasakok, kaip viskas buvo.. Juk tai tik tu žinai.. - tarė jai senelė.
- Jūs pagalvosite, kad aš likau kalta.. Bet man nesvarbu, papasakosiu. Mes papraščiausiai važiavome ir aš labai norėjau pamatyti Endį.. Paprašiau tėčio, kad važiuotų greičiau.. Bet negalvojau, kad kelias bus labai slidus.. Kelyje pasimaišė elnias ir.... - pradėjo verkti mergina..
- Tu nekalta mieloji. Meilė yra meilė.. Eik pas savo berniuką.. Jis tave tikrai nuramins. - su nerimu kalbėjo senelė.
Po kelių valandų visi ėjo į kapines.. Chemė su Endžiu ėjo priekį už kunigo. Mergina laikėsi įsikabinusi į savo vaikiną ir be proto verkė, bei kartojo - aš dėl visko kalta - .. Na gal ji ir buvo kalta, bet ji norėjo pas mylimą žmogų.. Praėjo keli mėnesiai. Iš Chemės atėmė visą jos tėvų turtą. O kitą dieną atvyko jos seneliai ir senelė pradėjo jai kaišioti, kad ji kalta dėl tėvų mirties ir kad dvidešimtmetei jokios meilės dar negali būti. Visi nusisuko nuo jos..
---
Tęsinys..
Po kelerių dienų suskambo Chemės telefonas:
- Alio. - tarė ji..
- Labas mano mylimoji.. - juokdamasis pratarė jis..
- Ką čia juokingo matai? - rimtu ir kiek piktu balsu pasakė ji..
- Kaip tu nesupratai, kad aš turiu kitą? Kaip tu to nesuvokei? - juokėsi vaikinas.
- Baik juokauti, Endi.. - persigandusiu balsu kalbėjo ji..
- Aš nejuokauju. Šelė. Ji .. Su ja aš tave išdavinėju. Su tavo geriausia drauge. - šaipėsi jis..
- Nebeskaudink manęs man ir taip skaudu! Eik n... - pasiuntė jį Chemė ir padėjo ragelį..
Krito ant žemės ir pradėjo verkti. - Už ką man Dieve taip? Už ką?? - pakraupusiu veidu ji žiūrėjo į viršų ir rėkė. Ji rėkė nesavu balsu.. Juk ją paliko mylimas žmogus, o kaip gali būti kitaip? Skausmas.. Nežmoniškas skausmas pervėrė jos širdį... Ji neturėjo kur kreiptis. Giminaičiai galvojo, kad per ją mirė jos tėvai, bet Chemė vistiek surinko savo krikštų mamos numerį..
- Bridžita Krem klauso.
- T-t-t-eta... - verkdama pasakė ji..
- Kas yra, Chem? - išsigandusi paklausė ji.
- Ar tu irgi galvoji, kad per mane tėvai mirė? - vos pratardama paklausė ji.
- Ne.. Cheme, negalvok apie tai. Tai buvo atsitiktinai. Juk iššoko ant kelio elnias.. Jūs nieko negalėjote padaryti.. Nesinervuok mergyt, kas yra?
- Endis... Jis mane išdavė su Šele.. Mano geriausia drauge.. Net negalvojau, kad taip.. Kad taip galėjo būti.. - pašnipždomis pasakė mergina..
- Aš tau atsiunčiu taxi. Susidėk ką turi ir tave taxi nuveš į mano namus. Ten tu dabar ir gyvensi..
- Ačiū tau Teta.. Einu dėtis daigtu ir ruoštis. - tarė ji ir padėjo telefono ragelį.
Chemė, nuėjo į vonią. Nusprausė veidą, kad nesimatytų ašarų ir raudonų jos akių. Karštas vanduo kažkiek jas atslūgino. Susidėjo savo visus daigtus ir išvažiavo su taxi pas tetą. Atvykusi pas tetą pasijautė kaip namie. Namai sutvarkyti ir gražūs. Visur blizga. Chemė pasidėjo daigtus ir atsisėdo ant sofos, įsijungė tv. Po valandos atsivėrė durys ir pasigirdo balsas:
- Cheme, tu jau čia?
- Taip čia aš, teta.
- Ateik, Chem. Apsikabinkim. Aš atsiprašau, kad tave per tavo tėvų laidotives užsipuoliau.
- Gerai, teta, atleidžiu.. - mergina apsikabino savo krikštamotę. Vėliau jos atsisėdo ir pradėjo apie viską kalbėti. Žinoma Chemė liko gyventi pas tetą. Po kelerių metų susirado sau skirtą vaikiną, su juo išdraugavo penkerius metus, susituokė ir gyveno kartu. Mergina parašė paskutinį lapą savo dienoraštyje po kurio mirė, nes jau buvo gan sena. Štai ir jos žodžiai:
Ačiū, tau Dieve, kad suteikei man drąsos paskambinti krikštų mamai, kad suteikei man stiprybės atsigauti po sunkių išgyvenimų, ačiū, kad padėjai man suprasti gyvenimo prasmę. Labai viliuosi, kad ir kiekvienas žmogus supras savo gyvenimo prasmę. Ačiū, Tau. Chemė Štreil.
CHEMĖS KŪRINIO PABAIGA. Kritikuokit, vertinkit kūrinį balais ir pagirkite. Ačiū Jums kad skaitėte. Tikiuosi jums patiko. ;}
