Neįskaityta

[Drama.]

Neįskaityta,-su didžia pagarba pasakė mokyklos direktorius.Taip.Man tie mokslai nerūpėjo,nes buvau maištinga paauglė šešiolikos metų ir vardu Mili.Man višiskai nerūpėjo mokslai.Dariau bet ką,bet veltui...Dabar esu labai pasikeitusi.Kažkada pavogiau iš parduotuvės cigarečių pakelį,už tai sėdėjau jaunimo kolonijoje.Bandžiau bėgti iš namų,nes nebegalėjau išlaikyti tokio skausmo,kuris nenenustos niekada.Kiekvieną vakarą užsidarydama verkiu ir tampu višiskai silpna ir jautria būtybe.Kaltinu save dėl mamos mirties,kurią nužudė prieš kelerius metus.Šio įvykio nepamiršiu...Nežinau kas man pasidarė,bet po mamos mirties tapau labai uždara ir neatsakinga.Neberūpi man gyvenimas...Vartojau ir narkotikus užsimiršti,bet niekas nepadėjo...Aš norėjau nusižudyti.Ne kartą mane vedė pas visokius psichologus,bet ir tai nepadėjo.Nekenčiu šio gyvenimo,norėčiau būti kartu su mama...

Grįžau iš mokyklos.Užsidariau savo kambaryje,bet neverkiau.Norėjau būti stipri ir pakęsti šį skausmą.Bet neilgam...Viena kita ašarėlė išbėgo...Bet tuoj sutvardžiau ir nenorėjau,kad manęs pamatytų mažasis brolis ir paskui viską išplepėtų tėčiui.Tada vėl pas psichologą.Taip.Tėtis mano,kad esu ligonė,todėl tik laukia progos kada mane uždaryti į psichiatrine.Greitai nusivaliau ašaras ir tuo metu atėjo brolis:
-Ei tu,staigiai valgyti,-sušuko.
Norėjau jį pasmaugti.Nulipau laiptais žemyn ir atsidūriau virtuvėje.Sužinojau naujieną:pas mus atvažiuos teta Saylor ir gyvens čia!Ir dar mano kambaryje.Pasigirdo į duris skambutis.Brolis iškart nulėkė atidaryti,o ten ir buvo teta Saylor.Su didžiausiais lagaminais ir visi nutriušę it jos plaukai..Ūj..
-Labas,mano gražuolele,-gražiai sumekeno teta.
-Fūj,trauk rankas nuo manęs,tu sena nevėkšla,-išrėžiau ir nuskridau į savo kambarį.Po kelių minučių į mano kambarį atėjo tėtis ir paprašė atsiprašyti.Aš nieko neatsakiau ir toliau klausiausi mp3...


Tėtis dar sykį užkriokė atsiprašyti,bet šį kart taip stipriai,kad net aš girdėjau klausydama mp3,bet vaidinau jog negirdžiu.Kol galiausiai taip supyko,kad net pats ištraukė vieną ausinukč iš ausies.Ir pareiškė,jog man namų areštas.So?Vistiek ne kartą esu pabėgus per langą nes gyvenu pirmame aukšte.Taigi...Vėliau nuejau prie kompiuterio pažiūrėti kas gero ir paskui pasiklojau savo lovą,atsiguliau ir užmigau.


Pabudau.Staigiai kilau iš lovos ir ėjau prie drabužinės rengtis,bet staiga susivokiau,kad šiandien šeštadienis,tad grįžau į šiltą lovą.Įsijungiau televizorių ir žiūriu Simpsonus.Kažkas pasibeldžia į duris,galvojau,kad tai brolis tai sakiau,kad nelįstų,bet kažkas atidarė duris,o ten pasirodė teta Saylor...Pagalvojau:Vajė,nejaugi man pradės rėžti pamokslą?Bet pasirodo buvo viskas kitaip...Ji priėjo prie manęs lėtu žingsniu ir atnešė į lovą pusryčius.Staiga mane užplūdo labai liūdni prisiminai.Aš prisiminiau,kai mama buvo gyva,ji man taip pat atnešdavo pusryčius į lovą.
-Labas rytas,kaip išsimiegojai?-paklausė teta Saylor.
-Visai ne labas...-atrėžiau.
-Na,nereikia taip piktai,aš noriu tau padėti,-gražiai pasakė teta Saylor.
-Kuo tu man gali padėti?-staiga nuriedėjo viena ašara.
-Nagi,nebūk tokia,aš tavo draugė...
Ir tada supratau,jog nelabai gražiai elgiausi su teta Saylor.Giliai širdyje ji man patiko.Pamenu kai buvau maža,ji man kepdavo saldžius blynelius...
-Labai atsiprašau teta Saylor,aš gailiuosi...-pradėjau verkti.
-Nieko tokio...-tyliai pasakė teta.
Teta išėjo.O aš taip gardžiai suvalgiau pusryčius ir labai linksmai nučiuožiau į virtuvę.
-O žiūrėkit,surūgėlė atgijo,khe khe...-pašaipiai juokėsi brolis.
-Čiaupk savo snukį,-kiek tik galėjau tiek išrėkiau.
Na,va,nuotaika vėl sugadinta.Bet vos pagalvoju apie mamą nuotaika daug geresnė,bet kartu ir liūdnesnė...Nuėjau į savo kambarį,gražiai apsirengiau nors mano manymu gražių drabužių neturėjau.Susišukavau plaukus ir paskambinau geriausei draugei Melisai.
-Alio?-paklausė Melisa.
-Čia aš Mili,gal nori susitikti?-paklausiau.
-Okei,bet už valandos?-suabejavo.
-Na,gerai.Tai tu man paskambink,numečiau ragelį.


Paskambino Melisa:
-Labukas,na tai susitinkame prie senojo ąžuolo?
-Gerai,-sutikau.
Nulipau laiptais žemyn,užsimečiau paltuką ir batus ir garsiai sušaukiau jog išeinu.
-Kur eini?-paklausė teta Saylor.
-Pas draugę,-pasakiau ir išėjau.
Kaip gera išeiti į lauką,jau daugybę dienų nebuvau lauke.Paukščiai čiulbia,lauke visai šilta,vaikai žaidžia...Nepastebėjau kaip priėjau prie senojo ąžuolo.Prie jo jau laukė mano draugė Melisa.
-Sveika,na tai kaip sekasi?-paklausė.
-Na,visai gerai.Dabar pas mus gyvena mano teta Saylor,tokia faina,-nusišypsojau.
-Tu šneki apie tetą Saylor?-garsiai paklausė Melisa.
-Joo,-atsakiau.
-Bet juk...Tu jos nekenti,-su pagieža pasakė Melisa.
-Dabar viskas kitaip ;},-švelniai pasakiau.
Truputį pasišnekėjome ir nuėjome į artimiausią kavinukę „Ramunėlė“.Užėjome,pasiėmėme meniu.Aš užsisakiau ledų,mano draugė Melisa kažkokį desertą.Padavėjas mums atnešė mūsų valgius ir aš pastebėjau,jogs tas padavėjas labai gražus.Širdyje pajutau kažką keisto.Kažkokio nesuprantamo.
-Aš mačiau,-taikliai pasakė Melisa.
-Ką tu matei?-paklausiau.
-Nu,jis tau patinka,pakviest?-paklausė.
-Neee.Ša,tyliai,-sušnibždėjau.
-Ką?-užkriokė Melisa.
-Makaka,-piktai atsakiau.
Suvalgiau savo ledus,atsisveikinome ir išėjome savais keliais.Parėjau namo.Greitai nusirengiau ir užlipau į kambarį.Staiga prisiminiau,jog greitai mano gimtadienis....



Man kilo puiki mintis.Surengsiu vakarėlį gimtadienio proga.Užlipau į viršų ir jau pradėjau planuoti ir kurti kur bus vakarėlis ir t.t.Po kiek laiko supratau,jog man vienai tokį didelį vakrėlį suplanuoti sunku,tad į pagalbą iškviečiau Melisą.Jai labai patiko mano mintis ir mes planuojame.Kažkas pasibeldė į duris:
-Labas mergaitės,gal norite mano keptų sausainukų ir skanios arbatėlės?-paklausė teta Saylor.
-Gerai,-pasakėme abi.
Teta atnešė sausainiukus ir jie iš ties buvo skanūs.Pastebėjau kaip teta užmetė akį į mūsų knygą kurioje planavome vakarėlį:
-Na ir ką čia darote?-švelniai paklausė teta.
-Mes rengsime vakarėlį,-išdidžiai pasakiau.
-Oi,labai atsiprašau.Tavo gimtadienis jau greit?
-Tai aišku,-linksmai pasakiau.
Teta išėjo.O mes su Melisa jau darėme pakvietimus.Pakvietėme visus draugus.Na,po kiek laiko Melisa išėjo,nes jai reikėjo.Ir susitarėme,kad pabaigsime rytoj po pamokų.
Šiandien mano nuotaika iš ties puiki.Per visus savo liūdesius buvau pamiršusi jog turiu šuniukę Mają.Nutariau su ja išeiti pasivaikščioti.Išėjau.Ir nuėjome prie senojo ąžuolo.Už jo pamačiau kažką,tai išsigandau ir nuėjau.Bet vistiek smalsumas nugalėjo.Pažiūrėjau ir ten buvo tas pats padavėjas iš kavinukės „Ramunėlė“.Jis pamatė mane ir pasivijo:
-Labas...Aš tave kažkur mačiau,hm...-abejojo.
Aš buvau tokia laiminga jog jis mane pamatė ir dar užkalbino:
-Tu mane matei kavinėje...-droviai pasakiau.
-Aham...-sumurmėjo.
Kurį laiką tylėjome kol mano šuniukė nepradėjo loti.
-Aj,jo.Štai mano numeris,paskambink arba parašyk,-pasakė.
Ir jis nuėjo.O aš likau su rašteliu rankoje,ten buvo parašyta:
Tavo princas
862278302.
Aš vos pastovėjau ant kojų.Buvau labai patenkinta.Parbėgau namo,visa laiminga.Nubėgau į savo kambarį ir kritau į lovą,svajojau apie jį...Kažkas atsitiko,bet mane užplūdo liūdini jausmai.Gal dėlto jog pamačiau seną mamos dovanotą lėlę...



Taigi paskambinau tuo numeriu:
-Šiuo metu nėra galimybės susisiekti,prašome pabandyti vėliau,-pasakė operatorė.
O gal jis mane apgavo???Pabandysiu vėliau,gal dabar užsiėmęs.
O mano gimtadienis jau už 2 dienų!Sulaukiau daug atsakymų,jog ateis į mano gimtadienio vakarėlį.Bet ir čia iškilo viena problema...
-Ką?Koks vakarėlis?Nesupratau???Ne,tik per mano lavoną!-užkriokė tėtis.
-Mama man būti leidusi daryti vakarėlį,o tu viską sugadini!-apsiverkiau.
-Dabar nėra mamos,dabar aš vadovauju,-pasakė tėtis.
Aš nubėgau į savo kambarį.Galvojau kur daryti vakarėlį,nes tėtis tikrai neleis.Ir tuo metu į kambarį įėjo teta:
-Aš girdėjau,ką nors sugalvosiu,-nusišypsojo teta.
Ir mano nuotaika pagerėjo.


Šiandien jau mano gimtadienis...Pasikviečiau Melisą ir nuėjome į parduotuvę nusipirkti ko reikėjo.Nusipirkome beabejo daug traškučių,saldainių,guminukų,picų,koka kolos,išsinomavome filmą ir t.t.Grįžtant namo šnekėjomės su Melisa.Staiga aš pakėliau galvą ir pamačiau jį!Taip.Tas pats iš kavinės.Nedrįsau pasisveikinti,tad nuėjome.Melisa pradėjo šypsotis..
-Kas čia juokingo?-paklausiau.
-Na,nieko...-ir toliau juokėsi Melisa.
-Hm...-susikrimtau.
-Tau bus didelė staigmena ;}-pasakė Melisa.
Kokia ta staigmena?!Net nenumanau...
Grįžome namo.Kaip keista.Namuose nič nieko nebuvo.Nei brolio,nei tetos ir tėčio!Norėjau skambinti,bet teta sakė pasirūpins tai neskambinau.Na,mes su Melisa pradėjome puošti namus.Padarėme sumuštinių,mišrainių ir visokių kitokių skanumynų.Kai viską pasiruošėme,nuėjome į mano kambarį.Pasidažėme ir apsirengėme pačias pačias gražiausias sukneles.
-Žiūrėk,kokia gražiiiiiiiiii....-Melisos akys sužibėjo.
-Taip,aš tau niekad nerodžiau.Čia mano mamos siūta suknelė.Graži ar ne?-pasakiau.
-Gražesnės nesu mačiusi,-išsižiojo Melisa.
O suknelė buvo juodos spalvos.Labai įmantriai pasiūta,kažkas panašaus į retro stilių.Dar užsidėjau juodus karolius,kuriuos pati pasidariau ir neseniai pirktus juodus batelius.Atrodžiau kaip princesė,bent taip sakė mano draugė Melisa.
O štai ir pradėjo rinktis svečiai.Gabi,Merė,Silva,Džesė....Žodžiu visos mano geros draugės ir keletas vaikinų.Na vakarėlyje nebuvo vien tik mano draugai,Melisa taip pat pasikvietė savo draugų.Kai susirinko svečiai buvo kažkur 21:00 h.
Ir nieko nelaukdami pradėjome vakarėlį.Šėlome,valgėme,klausėmės muzikos...Ko tik nedarėme.Staiga man Melisa pasakė:
-Užsirišk šį raištelį,ir kad man nežiūrėtum!
Užsirišau.Tik išgirdau,kad kažkas atidarė duris ir įėjo.Nežinau kodėl,bet mane vėl apėmė liūdni jausmai.Bet tuoj viskas išsiblaškė...Kai man atrišo raiščius aš pamačiau prieš save didelę dėžę!Pagalvojau:Wtf?Kur aš ją dėsiu?Bet staiga ir visai netikėtai iš dėžės išniro...Padavėjas!Ir taip pat garsiai sušukau.Visi pradėjo juoktis,mat jo vardas buvo toli gražu ne padavėjas.
-Aš ne padavėjas,aš Titas,-pasakė Titas.
Na šitos staigmenos tikrai nesitikėjau...



Vakarėlis pasibaigė paryčiais.Gal kokią 5 valandą ryto.Keista niekas negrįžo namo.
Iš mano draugų niekas dar nėjo namo.Gal kažkur 8 valandą ryte aš su Melisa ėjome daryti pusryčių.
-Nu kaip vakarėlis?-paklausė Melisa.
-Puikiai,ir dar ta staigmena...-pasakiau.
Tuo metu į virtuvę atėjo Titas.Aš bėgau prie jo ir apsikabinau.Jis mane paėmė ir nunešė į svetainę,paguldė ant sofos ir saldžiai pabučiavo...Man net šiurpuliukai nubėgo per nugarą,nes man buvo gera.O štai Melisa atnešė pusryčius.Tai buvo sumuštiniai.Per kelias minutes jų neliko.Ir man.
-Ei,duokit vieną sumuštinį mūsų žaviajai Mili,-pasakė Titas.
Visi pripuolė{beveik visi ;D} ir davė man sumuštinį.
Na kai visi suvalgėme,atsinešiau filmą.Tai buvo Saulėlydis.
Visi atsisėdome ant sofikės,kiti ant žemės kiti kažkur išėję,o aš sėdėjau ant Tito kelių.Man buvo gera,kad mes pagaliau kartu.Nepastebėjau kaip pasibaigė filmas ir visi pradėjo skirstytis.
-Koks geras vakarėlis buvo,-kažkas pasakė.
-Jo,taip ir toliau mergyt,-pasakė mano draugas Tomas.
Visi išėjo.Išskyrus Melisą ir Titą.Mes pasilikome ir dar sykį peržiūrėjome Saulėlydį.Bežiūrėdama vis masčiau,kurgi mano tėtis,kur brolis,kur teta?Neiškentusi išbėgau į tualetą.Surinkau tėčio numerį.
-Labas,tėti,kur esi?-nedrąsiai paklausiau.
-Mili,aš esu ligoninėje.Tavo tetai širdies infarktas,-vos tvardydamas ašaras pasakė tėtis.
Taip pat ir mano akyse pasirodė ašaros...Nejaugi vėl neteksiu artimo žmogaus?
Į tualetą atbėgo Titas,atsisėdo šalia.
-Kas atsitiko?-paklausė.
-M-manoo tetai i-i-i-nfarktasss,-kūkčiodama pasakiau.
Titas mane truputį nuramino ir nunešė į svetainę.
-Einam į ligoninę,-pasakiau.
-Ne,tau bus tik dar blogiau,-pasakė Melisa ir Titas.
-Einam tuojau pat į ligoninę!-užkriokiau.
Apsirengiau ir tuoj pat bėgau į ligoninę.Įėjus mane norėjo sulaikyti kažkoks daktaras,bet aš išsiplėšiau iš jo ir nubėgau ieškoti tetos.Ją radau pačioje pirmoje palatoje...Ji gulėjo,beveik be gyvybės ženklų...


Atsisėdau šalia tetos ir pradėjau verkti.
-Viskas bus gerai,aš stipri...-tyliai pasakė teta Saylor.
Nieko nesakiau.Po kelių minučių man taip pasidarė bloga,kad net išėjau iš palatos ir grįžau namo.Ir vėl taspats.Vėl užsidariau kambaryje ir verkiau.Nieko neįleidau,net Tito ir Melisos...Užmigau.
Pabudau nuo kažkokio beldimo į duris.Duris atidarė teta.
-Teta,tu grįžai,-net pašokau iš lovos ir sušukau.
-Taip,-atsakė teta.
Labai džiaugiausi,kad teta grįžo sveika ir gyva.
Kitą dieną jau pirmadienis.Reikia vėl į mokyklą.Kaip visada su Melisa susitinkame prie senojo ąžuolo.Abi nuėjome į mokyklą.Vos tik ten nuėjus,nuėjau į klasę.Ten buvo direktorius ir mane nusivedė į kabinetą.
-Kur mane vedate?-įžūliai paklausiau.
Direktorius nieko neatsakė.Atėjome į kabinetą,mane pasodino ir jis prakalbo:
-Na ką panelyte,tai nesimokom?
-Ką??Ko jūs kimbate prie manęs?-pasakiau.
-Ko kimbu?Tu pažiūrėk kokie tavo pažymiai!-užkriokė direktorius.
-O man kas ?-pasakiau tyliai.
Per savo vakarėlius ir tetą truputį apleidau mokslus.Nors ir niekada gerai nesimokinau.Nebent pradinėse klasėse.


Taigi po kelių min. direktorius iškvietė mano tėtį.Kol jis atvažiavo aš paskambinau Melisai ir pasakiau kas man įvyko.Kai tėtis atvažiavo įėjo į mokyklą lyg pasipūtęs karalius ir labai piktai pažiūrėjo į mane.Jis nuėjo atsisėdo ir direktorius viską pasakė:kokie mano pažymiai ir t.t. ir pan.Na ką,išėjome ir išvažiavome namo.Mašinoje jis kriokte kriokė:
-Viskas,ką man su tavim daryt???
-Gyvenk savo gyvenimą ir nesikišk į manąji,arba dar geriau atiduok į vaikų globos namus,-užkriokiau ir išlipau iš mašinos.
Ir kodėl Dievas man pagailėjo tėčio???Ką aš ne taip darau??Viskas,bėgsiu iš namų...
Labai greitai grįžau namo,užlipau į savo kambarį ir pradėjau krautis daiktus.Dar parašiau žinutę Melisai jog bėgu iš namų.Susikroviau ir paslapčia leidžiuos žemyn.Nusileidau ir vos tik priėjau prie durų,mane pamatė teta Saylor:
-Nu ir kur mtu keliausi?-paklasuė teta.
-Aš nežinau...Nenoriu čia likti,esu čia nemylima...-pradėjau verkti.
-Nemylima?Dar drįsti taip sakyti?Aš tave labai myliu ir neleisiu niekur išeiti.Po kelių minučių atėjo Melisa visa sušilusi ir padususi.
-Mili,neik...-dūsavo Melisa.
-Neisiu neisiu,-pasakiau.
Melisa liko mano namuose ir mes nuėjome atsigerti šiltos arbatos...
Po kelių valandų Melisa išėjo.Likau su teta.Jau atėjo vakaras ir ėjau miegoti.Prie užmiegant pagalvojau apie tėtį,nes jis namo negrįžo.Bet man nesvarbu.
Kitą rytą buvo šeštadienis.Kaip visada teta atėjo į kambarį ir atnešė pusryčius.Beto atnešė man laikraštį.Pačiame pirmame puslapyje pamačiau naujieną: Vakar gal apie 15:00 val. nežinomas asmuo padarė auto avariją.{Automobilio nuotrauka.} Asmenys atpažįstantys šį asmenį kreipkitės į policiją arba ligoninę.
-Čia juk tėtis...!!!!-suklykiau.
-Ką???Mano brolis???Avariją,-staiga nualpo teta.
Greitai nulipau į apačią ir ieškojau ko nors aštraus ir nunešiau tetai pauostyti,kad atsigautų.
-Kas nutiko,Mili?-paklausė teta.
-Tu nualpai,nes mano tėtis padarė avariją...-pasakiau.
Viena bėda po vieną nevaikšto.Teta,o dabar tėtis.Nu ir kas,kad jis padarė avariją,vistiek jo nemyliu ir nevažiuosiu į ligoninę.
-Važiuojam,-pasakė teta ir atsikėlė nuo grindų.
-Niekur aš nevažiuosiu,-pasakiau ir nusisukau.
-Juk tavo tėtis...-tyliai pasakė teta.
-Na ir kas?Aš jo nemyliu,pati ir važiuok,-pasakiau.
-Kaip nori,-sušuko teta.
Gal ir jaučiau širdyje skausmą,kad tėtis padarė avariją,bet jo nemylėjau taip kaip mamos arba tetos.Labiau mylėjau brolį arba savo šuniukę Mają.



Teta išvažiavo.Aš pasilikau viena namie su broliu.Staiga prie manęs pribėgo Maja ir sulojo.Nusprendžiau su ja išeiti pasivaikščioti.Nusileidau į apačią,apsirengiau,užsegiau pavadėlį ir išėjau.Vaikščiojau,vaikščiojau ir pamačiau senąjį ąžuolą.Prisiminiau Titą!!!Nutariau jam paskambinti,bet ir vėl neina susisiekti.Bet nutariau nueiti pas jį net nepranešus.Parėjau namo dar teta nebuvo grįžusi ir išėjau pas Titą.Dabar kaip niekad reikėjo jo paramos...Greitai telefone susiradau jo namo adresą ir pradėjau ieškoti.
Ilgai ieškojau ir labai pavargau.Na ir štai šis namas.Jis toks gražus,didesnis už manąjį ir didesnis.Ach,koks gražus...Nuėjau prie durų ir paskambinau į duris.Niekas neatidarė.Bet pridengiau ausį prie durų ir išgirdau krebždėjimą.Pabandžiau atidaryti duris ir jos buvo atrakintos.Įėjau ir mane pasitiko katė,nelabai graži ir labai šiurkšti.Staiga pasigirdo muzika.Labai tranki.Nuėjau paskui muziką ir užlipau į antrą aukštą,muzika vis garsėjo ir priėjau prie tų durų.Pabarškinau.Ir muzika nutilo.Kažkas pasakė ša,bet nesupratau.Po kelių min.Titas atidarė duris.
-Wow,nesitikėjau,-susikaustęs pasakė Titas.
-Tavo durys buvo atrakintos tad užėjau,-pasakiau.
-Ar galiu užeiti?-paklausiau.
-Na...Gali...-abejojo Titas.
Įėjau į kambarį.Jis buvo nesutvarkytas ir smirdantis.Bet juk jis berniukas...Bet čia neesmė.Pro langą buvo matyti gražios ir didelės eglės.
-Ar galima į tualetą?-paklausiau trypčiodama.
-Emmm....Hmm,-mekeno Titas.
-Nu tai ar leisi?-kažką įtariau.
Jis stovėjo prie tualeto durų ir atrodė jog kažką slepia.Dabar tikrai kažką įtariau.
-Jis labai purvinas,-pasakė Titas visas raudonas it burokas.
-Netikiu,na traukis aš noriu įeiti,-pasakiau.
Nežinau kas man pasidarė.Iš akių pradėjo trykšti didelės ir sūrios ašaros kurios lekė žemyn ir žemyn.Man pradėjo suktis galva ir netilpau savyje.Norėjau šaukti,verkti...Ogi ten pamačiau savo didžiausią skausmą: kažkokią merginą.Kuri buvo panaši į fyfą.
-Tau ką aš esu žaisliukas su kuriuo gali pažaisti ir numesti??-pradėjau klykti ir verkti.
Titas nieko neatsakė.
-Kas ji per šliundra?-paklausė kažkokia merga.
Aš tikėjau jo meile.Buvau laiminga.Viskas.Daugiau neprasidėsiu su jokiomis meilėmis.Niekada.Tik per mano lavoną.
-Bet aš juk myliu tave...-nukritau ant žemės ir pradėjau dar smarkiau verkti.
-Tu ne taip supratai...-pasakė Titas.
Staiga atsistojau ir išbėgau iš namo.Titas norėjo mane sustabdyti,bet nepasidaviau.Išbėgau ir lėkiau nežinia kur.Jau buvo sutemę ir įlindau į kažkokį apleistą pastatą.Ir verkiau,verkiau ir verkiau.Netilpau savyje.
-Mili, čia tu?-paklausė pažįstamas balsas.
Pasirodo tai Melisa.
-Tu nepatikėsi ką šiandien mačiau:Titas su kažkokia nepažįstama vaikščiojo susikibę už rankučių!-pasakė Melisa.
-Aš viską žinau...-verkiau.
-Nagi einam namo,-apgailestavo Melisa.


Pasakojimo pabaiga.

Parėjome namo.Viską papasakojau Melisai kas įvyko.
-Nu bet ir kaip išdavė tave,aš tokį pasmaugti galėčiau,-pasakė Melisa.
Pasakiau Melisai,kad išeitų nes norėjau pabūti viena.Ir štai grįžo teta.Nusileidau į apačią ir pamačiau tetą visą verkiančią:
-Tavo tėtis numirėėė,-verkė teta.
-Kaip gaila,-iš tiesų man buvo liūdna,bet ne graudu.
Nuėjau tetai padaryti arbatos ir susėdome prie stalo.
-Teta,žinai tą Titą?-paklausiau,beveik verkdama.
-Tavo vaikinas?Nu ir kas naujo?-apsidžiaugė teta.
-Nieko čia naujo....Jis išdavė mane.Susidėjo su kita,-pradėjau verkti.
-Viena bėda po vieną nevaikšto,-liūdnai pasakė teta.
Išgėriau arbatą ir nulėkiau į kambarį.Šiandien įvyko tiek įvykių.Viską iš naujo apgalvojau ir supratau jog ne verta verkti dėl Tito to durnio...Pamasčiusi supratau jog tai buvo tik susižavėjimas ir daugiau NIEKO.Ir mano nuotaika pagerėjo.Bet prisiminiau ir tėtį,jo mirtį...
Kitą dieną jau buvo laidotuvės.Aš dalyvavau,bet neverkiau.Nes jo nemylėjau.Į laidotuves atvažiavo visos giminės,bet mano brolis nedalyvavo,nes per mažas.Kunigas Pravedė mišias ir išsiskirstėme...Su teta Saylor grįžome namo.Teta Saylor davė pasiūlymą:
-Keliaujam iš čia,nes čia tiek daug nelaimių ir nesėkmių...-pasakė teta.
-Tikrai,galime keliauti,-pasakiau.
Ir čia vėl atėjo Melisa su lagaminais.Mėginau jos klausti,bet ji apie tai nešnekėjo.
-Tai aš gyvensiu čia ok?-paklausė Melisa.
-Mes išsikraustome ir pasiimsime ir tave,-pasakiau.
-Puiku,-sumurmėjo Melisa.
Aš ir teta susikrovėme daiktus ir išsikvietėme taxi.Įsėdome,teta pasakė adresą ir ilgai važiavome.Dar Melisos mėginau paklausti kas čia nutiko,bet ji vistiek nenorėjo apie tai šnekėti.Staiga mano akys pasidarė labai didelės nes pamačiau tolumoje mažą ir labai mielą namelį.
-Taip,mes ten gyvensime,-sutiko teta.
Kai išlipome bėgau link ten.Pribėgus pamačiau mažą baseiną,gražią verandą ir namelį sukaltą iš gražių lentų;.Čia buvo rojus.Aplinkui medžiai ir vyrauja tyluma.Čia pilna čiulbančių paukščių ir žvėrelių.Nuėjome į vidų ir pasidėjome daiktus.Vidus nebuvo labai gražus,bet labai jaukus.Man čia patiko.Labai...

Taigi..Su teta ir Melisa pasilikome gyventi čia.Brolis nežinau kur yra ir man nerūpėjo.Man patiko čia gyventi ir kiekvieną vakarą žiūrėti į saulėlydį , čia mano rojus...Pradėjome lankyti su Melisa naują mokyklą ir pradėjau geriau mokytis.Ten susiradau daug puikių draugų.Ir ten gyvendama tame mažame namelyje man buvo gera.Negalvojau nei apie Titą,brolį,tėtį ir mamą....